Girdžiūnas Atrajūnas

 2009 m. rugsėjo 8 d. ,www.slaptai.lt

Dažnas Lietuvos politine virtuve besidomintis skaitytojas buvo atkreipęs dėmesį į žurnalisto Kosto Radavičiaus straipsnį „Atostogų sezono dėlionė: paslaptigasis trikampis“, kuris buvo išspausdintas „Lietuvos žiniose“ ir pakartotas „15 min.“, „Alfoje.lt“, „Bernardinuose.lt“ ir „Demokratijoje.eu“. Straipsnis ir jame pateiktos schemos buvo įdomūs tuo, kad ten buvo pažerta esminės informacijos apie Laimonto Diniaus vadovaujamos Seimo frakcijos, kuri pastaruoju metu specializuojasi parlamentinių perversmų srityje, išorines sąsajas.

Bet atrodo, kad kolega Kostas irgi žinojo ne viską, nes gan išsamioje jo nubraižytoje shemoje trūko tiesioginio ryšio tarp buvusio Liberalų ir centro sąjungos vadovo Artūro Zuoko ir oligarcho Gintaro Žiemelio, kurie prifarširavo Arūno Valinsko kurtą partiją visokiais „cukrinukais“. Atrodė, kad jie atstovauja dvi skirtingas grupuotes, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip.

Su mus dominančiu kontigentu bendraujančių šaltinių teigimu, vienas geriausių G.Žiemelio draugų yra buvęs STT agentas Saulius Žentelis, kuris kartu su savo seserimi Jolanta Žentelyte – Butkevičiene yra laukiamas svečias šventiniuose A.Zuoko renginiuose. S.Žentelis palaiko bičiuliškus ir kitokius santykius ne tik su A.Zuoku ir G.Žiemeliu, bet ir su vienu iš „Ekskomisarų biuro“ realių vadovų Alvydu Sadecku. Priminsiu, kad būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, A.Sadeckas visomis įmanomomis priemonėmis bandė numarinti „valstybininkų“ klano įtakos Valstybės saugumo departamentui parlamentinį tyrimą, o J.Butkevičienė buvo atitinkamai angažuotos televizijos laidos „Savaitės komentarai“ vedėja. Galime prisiminti ir tai, kad A.Sadecko „partaigenosė“ Artūras Paulauskas neseniai irgi prapliupo kaltinimais neva „demaskuotam“ Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui.

Pažymėtina, kad dar viena artima J.Butkevičienės draugė yra L.Diniaus vadovaujamos frakcijos narė Donalda Meiželytė – Svilienė. Būtent šios pavardės taip trūko K.Radavičiaus schemoje, ir panašu, kad šioje grupuotėje ji vaidina anaiptol ne paskutinį vaidmenį. Reikalas tame, kad būtent D.Meiželytė buvo tas žmogus, kuris supažindino A.Valinską ir jo bičiulius su „Henriko Daktaro dešiniąja ranka“ – Rolandu Michalskiu. Apie pačios D.Meiželytės bičiulystę su R.Michalskiu byloja gausios bendros nuotraukos iš skirtingų linksmų renginių. Juokingiausia, kad dabar D.Meiželytės kolegos iš L.Diniaus vadovaujamos frakcijos bando panaudotį tą pažintį kaip Seimo pirmininko „bendradarbiavimo“ su nusikaltėlių pasauliu įrodymą. Tai kaip tuomet reikėtų įvardinti pačią ponią Donaldą?

Visgi panašu, kad D.Meiželytei neteks pelnyti „Sonios – Auksinės Rankelės“ laurų, nes pasidomėjus tapo aišku, kad ir pats R.Michalskis nelabai tinka „mafijos krikštatėvio“ vaidmeniui. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pažymoje Nr. 20-6-1-2048, išduotoje 2009 08 27, rašoma, kad 2004 metų rugsėjo 18 dieną jis iš tikrųjų buvo įspėtas vadovaujantis LR organizuoto nusikalstamumo užkardinimo įstatymu, ir kad tas įspėjimas – prevencinė priemonė – galioja vienerius metus. Tačiau toliau aiškiai parašyta, kad “Šiuo metu Kauno apskrities VPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyba Rolando Michalskio atžvilgiu neatlieka jokių ikiteisminių tyrimų”.

Pridėjus šį Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos raštą prie anksčiau gautų atsakymų iš Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento, kyla natūralus klausimas – tai dėl ko gi iš tikrųjų nutarta sukelti šią dirbtinė sumaištį? Siekiant pakeisti valdančiosios koalicijos sudėtį? Ir kieno gi taip nutarta? Juk akivaizdu, kad net papildžius kolegos Kosto schemą čia išvardintais vardais, joje dar lieka neužpildytų langelių.

Bet ar ilgam?

Kostas Radavičius

2009 m. rugsėjo 5 d., www.slaptai.lt

Pastaruoju metu namažai rašyta apie vadinamąją „dr. Jono Basanavičiaus nužudymo bylą“, bet vienintelis prof. Vytautas Landsbergis įžiūrėjo Generalinės prokuratūros veiksmuose ne tik akivaizdų teisinį ir istorinį absurdą, bet ir geopolitinę jų dedamąją. “Kalbu apie Lietuvos kompromitavimą – štai paskutinės naujienos, ko staiga ėmėsi Lietuvos generalinė prokuratūra. Kažkas, – manau, kad tai koks nors majoras Ivanovas, – parašė laišką šešių suvalkiečių vardu. Gal ir tikri suvalkiečiai pamokyti staiga parašė, kad daktaras Jonas Basanavičius buvo nužudytas, šešiais šūviais nušautas lenkų saugumo agento, ir kad tai reikia tirti…

Pagalvojau: jeigu tokią istoriją paskelbs lenkų laikraščiai, tai kaip jie paskelbs? Ogi paskelbs: žiūrėkit, kokie lietuviai bukapročiai, iki ko jie nusigyveno. Kaip jie nekenčia lenkų, kad net tokią kvailystę priima rimtai! Beje, tie, kurie neva parašė šį laišką, pavarė ir prieš žydus. Tai irgi noras parodyti Lietuvą iš blogosios pusės. Ten taip ir parašyta: žydai – Lietuvos kenkėjai. Aš matau KGB braižą”.

Gal tai ir sutapimas, tačiau dieną prieš tai, kai gerbiamas europarlamentaras pasisakė Ariogaloje vykusiame politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje, informacinės agentūros pranešė, kad „Lietuvos apeliacinis teismas (AT) ketvirtadienį atmetė Jungtinėse Valstijose nelaisvėje laikytų Lietuvos jūreivių skundą dėl balandžio pabaigoje jiems nepalankaus Vilniaus apygardos teismo (VAT) sprendimo. Tuomet VAT jūreivių skundą dėl beveik 14 mln. dolerių (daugiau kaip 30 mln. litų) kompensacijos už nelaisvėje JAV praleistus metus paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių, todėl, gavus JAV notą, kurioje prašoma taikyti valstybės imunitetą bei nesutinkama, kad ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės, taikė valstybės imuniteto doktriną”. Nežiūrint to, kad bet kuriam bent kiek raštingam teisininkui turėjo būti aišku, kad JAV šioje byloje neišvengiamai pritaikys tą pačią valstybės imuniteto doktriną (kitaip sakant – neleis skriausti savo tiesiogines pareigas vykdžiusių JAV pakrančių apsaugos karininkų), “majorui Ivanovui” labai reikėjo, kad negatyviai minimas Lietuvos vardas patektų į pirmus Amerikos laikraščių puslapius ir televizijos žinių laidas…

Dar dviem dienom anksčiau viešojoje erdvėje pasirodė štai toks pareiškimas: „Remdamiesi istoriniais šaltiniais mes žinome, kad 1625 metais Švedijos kariuomenė, užėmusi Biržų pilį, išsivežė 60 pabūklų, kuriais buvo ginkluota Biržų pilis, ir šiuo metu keletas šių pabūklų vienetų eksponuojama Švedijos kariuomenės muziejuje Stokholme. Manau, kad Švedijos Karalystė nepatirs didelio kultūrinio nuostolio perdavusi nuosavybei keletą vienetų istorinių pabūklų, susijusių su Biržų pilimi, minimam muziejui“.

Galima suprasti, kad dėl savo prigimties „majoras Ivanovas“ negali pareikalauti iš Rusijos grąžinti mūsų šaliai Lietuvos Metriką, išvežtus iš čia KGB archyvus arba bent jau „Vnešekonombanko“ indėlius. Suprantama ir tai – kodėl „draugui majorui“ taip knieti sugadinti Lietuvos ir Švedijos santykius. Juk Švedija – tai Baltijos šalių energetinė jungtis vardu „Swedlink“ (kitaip sakant – Lietuvos energetinės nepriklausomybės viltys), Švedija – tai mūsų šalies bankų švediškasis kapitalas (dėl ko mums bent kol kas pavyksta išvengti Latvijos likimo, nes ten minėtas kapitalas tapo rusišku), galų gale Švedija – tai jos principinga pozicija dėl Lietuvai visiškai nenaudingo „Nordstream“ projekto.

Strateginės partnerystės su Švedija svarbą pabrėžė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nuvykusi pirmojo vizito būtent į šią šalį. Pasak Jono Ochmano – Vilniuje gyvenančio švedų rašytojo ir režisieriaus, naujoji mūsų Prezidentė labai patiko ne tik Švedijos politikams, bet ir šios šalies žurnalistams bei visai plačiajai visuomenei. Bet kai kam labai reikėjo sugadinti šį gerą įspūdį, ir štai atsiranda „pareiškimas dėl patrankų“ – praėjus vos porai savaičių po Prezidentės vizito.

Tą pačią dieną, kai Ariogaloje rinkosi politkaliniai ir tremtiniai, Vilniuje prasidėjo fetivalis „Kinas prieš melą“, kurio pretekstu tapo vadinamoji „Gatajevų byla“, apie kurią jau ne sykį išsamiai rašė www.slaptai.lt. Festivalio iniciatorius, žinomas suomių režisierius – dokumentininkas Akis Kaurismakis ir „Amnisty International“ apdovanojimą pelnusi žmogaus teisių gynėja iš Rusijos Oksana Čelyševa įžiūrėjo „Gatajevų byloje“ to paties „majoro Ivanovo“ braižą ir kankino lietuvių žurnalistus klausimu „Ar tikrai jūsų VSD dirba FSB naudai?“ Juk iš tikrųjų sunku suvokti, kodėl pagrindinė mūsų šalies spec. tarnyba pradėjo iš esmės buitinės (tėvų ir vaikų santykių) bylos tyrimą. Ar jau nėra ką veikti? Tai sunku suvokti tol, kol nepadarai prielaidos, kad šio „tyrimo“ tikslas – minėtos spec. tarnybos ir visos Lietuvos valstybės kompromitavimas. Juk „Gatajevų byla“ jau sulaukė tarptautinio atgarsio, ja domisi ir Suomijos prezidentė…

Lietuvos kompromitavimo prieš Vakarus kampanijos intensyvumas ir jos koncentravimas konkrečiai apibrėžtame laike leidžia daryti prielaidą, kad „majoras Ivanovas“ – ne tokia jau hipotetinė figūra. Bent jau akivaizdu, kad šio personažo sąmoningi arba nesąmoningi agentai veikia pagal nurodymus iš to paties centro. Netikite? Tada – apie viską iš eilės.

Daugiamilijoninį ieškinį Jungtinėms Amerikos Valstijoms pateikė advokatų profesinė bendrija „Kelpšas, Stančikas ir partneriai“. Jūrininkų advokatas Valdemaras Stančikas, trumpai pabuvęs aplinkos viceministru, yra žinomas kaip Laimonto Diniaus vadovaujamos frakcijos „pilkasis kardinolas“. Beje, minėto ieškinio pateikimo metu dabartinis Seimo narys Aleksandras Sacharukas irgi buvo advokatas, dirbo tose pačiose patalpose ir naudojosi tais pačiais telefonų numeriais, kaip ir buvęs zuokininkas V.Stančikas.

Įdomu, kad informacija apie ieškinio pateikimą buvo išplatinta ne tik lietuvių ir anglų (kas būtų suprantama), bet ir lenkų (gimtaja V.Stančiko ir A.Sacharuko) bei rusų (specialiai „draugui majorui“?) kalbomis, o angliškus pranešimus spaudai internete talpindavo kitas buvęs „zuokininkas“ Jonas Gavelis.

Grąžinti patrankas iš švedų pareikalavo taip pat buvęs Liberalų ir centro sąjungos narys Valdemaras Valkiūnas. Šis demaršas – kol kas pirmas ir vienintelis jo politinis gestas. Priminsiu maloniajam skaitytojui, kad, apleidęs A.Zuoko frakciją, šitas veikėjas buvo supainiojęs duris ir iš pradžių pasibeldė pas „ąžuoliukus“, tačiau jau po dienos „apsigalvojo“ (ar tik ne „majoras Ivanovas“ paprotino?) ir nubėgo pas L.Dinių ir A.Sacharuką. Pagal geopolitines pažiūras V.Valkiūnas vadintinas net ne euroskeptiku; greičiau tai būtų „eurofobas“. Ir tai nežiūrint to, kad savo gausius milijonus jis pasidarė Rygoje, kurioje išgarsėjo įvairiais privatizaciniais darbais. Tuomet šitas „kovotojas prieš globalizaciją ir kosmopolitizmą“ vadinosi „Valdemars Valkuns“ ir buvo Latvijos pilietis, bet tiek jau to…

Turint omenyje, kad A.Sacharuko bičiulis Aidis Mieželis vadovauja VSD padaliniui, kuris „kuruoja“, be kitko, ir Lietuvoje esančius čečėnų pabėgėlius, o A.Mieželio buvęs viršininkas Arūnas Paukštė (tas pats, kuris „demaskavo“ buvusį politinį kalinį ir Seimo narį Algirdą Petrusevičių) vadovauja VSD „antiteroristinei“ valdybai (įdomu, ką jie ten veikia?), kyla natūralus klausimas ir apie „Gatajevų bylos“ vietą šioje painioje, bet palaipsniui aiškėjančioje konstrukcijoje.

Žinoma, tikėtis, jog Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija pasidomės „Gatajevų bylos“ iškėlimo aplinkybėmis, neverta. Neverta bent jau tol, kol komisijai vadovaus A.Sacharukas. Ir ne vien todėl, kad gerbiamas parlamentaras turi kitų, svarbesnių reikalų – pavyzdiui, „kompromato“ prieš buvusius bendražygius kaupimą ir jo platinimą (panašu, kad neteisėtomis priemonėmis).

Šiuo atveju galima kalbėti apie principinę nedemokratinę A.Sacharuko ir jo kolegų frakcijoje nuostatą – „VSD darbas ir struktūros reorganizavimas nėra viešų diskusijų objektas“. Šis pareiškimas stulbinančiai primena Rusijos Dūmos vadovo Boriso Gryzlovo frazę: „Parlamentas nėra diskusijų vieta“. Nors panašu, kad šio Vladimiro Putino artimo draugo laipnis – aukštesnis, negu majoro…

Baigiant kalbą apie šių „atsitiktinių sutapimų“ virtinę, tenka konstatuoti, kad sunkus Lietuvos valstybės kompromitavimo darbas sėkmingai tęsiamas.

„Draugas majoras“ patenkintas šypsosi.

Stasys Gusčius

2009 m. rugpjūčio 31 d., “Vilniaus Diena”

Prieš trejus metus, prasidėjus vadinamajam valstybininkų skandalui, Lietuva pasinėrė į nesibaigiančio laukimo fazę. Pasibaisėjusi susireikšminusios gaujos įvykdyto valstybės užvaldymo mastu, sąmoningesnė visuomenės dalis nekantriai laukė šio skandalo atomazgos.

Iš pradžių buvo laukiama pirmųjų valstybės asmenų adekvačios reakcijos į paaiškėjusius faktus, paskui – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadų, dar vėliau – kad atsistatydintų susikompromitavę aukšti pareigūnai… Paaiškėjus, kad valstybininkai valdo ir pačią valdžią, pradėjome laukti rinkimų – iš pradžių Seimo, vėliau – prezidento. Atrodė, kad po jų jau tikrai ateis ne tik ilgai lauktas apsivalymas, bet ir išsvajotas politinis stabilumas. Tačiau atrodo, kad stabilumo dar teks palaukti, ir neaišku kiek, o apsivalymas bus tik imituojamas, prieš tai sukėlus dirbtinę audrą stiklinėje ir pabandžius nukreipti visuomenės dėmesį į kokius nors niekus.

“Gegužiukų” maištas

Artėjant 2008 m. Seimo rinkimams, Lietuvoje atsirado nauja Tautos prisikėlimo partija (TPP). Pasak politologų – populistinė. Galbūt. O jūs parodykite man Seime nors vieną “nepopulistinę” – tokių jau senokai neliko.

Dėl skubos ir nepatyrimo į TPP rinkimų sąrašą pateko nemažai partijos sumanytojams menkai tepažįstamų asmenų. Bet “nepažįstami” nereiškia, kad tie asmenys buvo atsitiktiniai. Kalbama, jog daugelis jų buvo “desantuoti” į TPP Artūro Zuoko ir Gedimino Žiemelio. Gan greitai paaiškėjo, kad “gegužiukų” jau nebetenkina jų patekimas į Seimą ir į valdančiąją koaliciją – jie nutarė perimti visą partiją ir jai priklausančius ministrų postus. Ir partijos pirmininkas buvo pakenčiamas “gegužiukų” tik kaip laikina jų priedanga, t. y. tol, kol jis nuo jų neatsiribojo.

Antra – tai keistas (švelniai tariant) “vyresniųjų brolių” – koalicijos partnerių elgesys. Kai Seimo pirmininkas įsivėlė į nereikalingą karą su žiniasklaida, konservatorių pirmininkas ir premjeras tik atlaidžiai šypsojosi, užuot paaiškinęs kolegai, kuo gi tai gali baigtis. Ir vėliau, kai “užsivedę” žurnalistai nepraleisdavo progos pelnytai ar nepelnytai įspirti Seimo pirmininkui, koalicijos partneriai tik linksmai susižvalgydavo. O žiniasklaida rodė į TPP pirštais kaip į nepatikimiausią koalicijos partnerį, tariamai tik ir laukiantį progos išduoti kitus jos dalyvius (galiausiai išėjo atvirkščiai).

Po to, kai TPP ir Seimo pirmininkas nutarė nesitaikstyti su “gegužiukų” šantažu ir nepasirašė suvažiavimo (šiame jau dominavo “gegužiukų” atsivesti žmonės) sprendimų, kurie buvo priimti nesilaikant įstatymo, įvykiai paspartėjo. Prasidėjo “kompromatų karas”, kuriame tiko viskas: ir keliolikos metų senumo nuotraukos, ir neišku kokiais būdais gauta operatyvinė medžiaga, ir vaizduotę kaitinantys buvusio “bendražygio” prisiminimai apie jo neva matytus butelius po Seimo pirmininko stalu.

Keistas partnerių elgesys

Kodėl taip elgiasi iš partijos pirmininko malonės į Seimą patekę ir paskui jį išdavę žmonės – daugmaž aišku. O štai kitų politikos subjektų elgesys darosi vis įdomesnis. Nebent manytume, kad kai kurie iš jų žinojo apie šį scenarijų jau tuomet, kai buvo pasirašoma koalicijos sutartis.

Prieš mėnesį, kai skilimas TPP buvo jau įvykęs faktas, bet dar nebuvo jokių Seimo nario Aleksandro Sacharuko žiniasklaidos priemonėms platinamų “kompromatų”, konservatorių frakcijos ir vadinamosios TPP frakcijos (kuri iš tikrųjų jau nebeatstovavo TPP, įkūrusiai savo “Ąžuolo” frakciją) vadovai įsteigė Frakcijų sąjungą. Konservatorė Irena Degutienė, pamiršusi, kad Valstybės saugumo departamento vadovybė iki šiol atsisako pateikti Seimui dvylika garsiųjų pažymų, staiga pradėjo pasitikėti šia institucija ir paprašė iš jos atitinkamos išvados. Premjeras Andrius Kubilius kurį laiką vaizdavo abejojantį, kol galiausiai irgi paragino Seimo pirmininką atsistatydinti.

Prezidentė nustebino

Dar daugiau nustebino pati Prezidentė, kuri gan kategorišku tonu net kelis kartus pareikalavo A.Valinsko atlaisvinti Seimo pirmininko postą. Juk tai – sveiku protu nesuvokiamas brovimasis į paties Seimo prerogatyvas, juolab kad šiuo atveju nurodoma, kaip elgtis ne tik Seimo pirmininkui, bet ir pačiam Seimui.

Įsivaizduokime padėtį, kad likus porai savaičių iki kokio nors piliečio Petraičio teismo, Prezidentė pareikštų, kad nėra čia reikalo gilintis į kaltintojo ir advokatų argumentus, ir taip aišku, kad jis kaltas. Būtent tai stebime šiuo metu, bet Rusijos politinės ir teisinės kultūros paveiktai mūsų visuomenei tai nė motais – visi trokšta paspardyti dar vieną verčiamą politiką, ir nesvarbu, kokia jo pavardė.

Beje, ir Generalinė prokuratūra, ir VSD pareiškė, kad šioms institucijoms niekas nežinoma apie kokią nors neteisėtą A.Valinsko veiklą. Maža to – iš VSD atsakymo aiškėja, kad A.Sacharukas viešai melavo teigdamas, kad jis raštu pranešė VSD vadovui apie Seimo pirmininko ryšius su nusikaltėliais. Skandalas bliūkšta, ypač paaiškėjus, kad su baisiuoju Rolandu Michalskiu “valinskinius” supažindino ne kas kitas, o… A.Sacharuko kolegė (abu priklauso tai pačiai Laimonto Diniaus vadovaujamai frakcijai) Donalda Meiželytė. Tai kas čia vyksta, ponai gerbiamieji?

Kas už ko stovi

Aiškumas atsiranda tik tuomet, kai tariamai morali konservatorių vadovybė prasitaria apie būtinybę praplėsti koaliciją, o geidžiamu jaunikiu įvardija Darbo partiją. Tą pačią Darbo partiją, kurios vadovas slapstėsi Maskvoje “Gazprom” dangoraižyje.

Žinia, “Gazprom” turėjo Lietuvoje daugiau filialų, ne tik valstybininkų klanui mielą “Dujotekaną”. Buvo įkurti ir kiti antriniai dariniai, pavyzdžiui, “Stella vitae” ir “Itera Lietuva”. Pikti liežuviai plaka, kad su pastarąja susiję Lietuvos politikos ir verslo sluoksniai buvo itin suinteresuoti, kad rinkimus laimėtų būtent ryžtingoji komisarė. Ar ne čia slypi D.Grybauskaitės išsišokimo priežastys?

Artimiausiu laiku pamatysime, ar drąsus žmogus yra mūsų Seimo pirmininkas. Manau, kad ne dėl savo ambicijų ir politinės karjeros, bet dėl demokratijos ir skaidrumo Lietuvos politikoje jis ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, turėjo Prezidentė konstitucinę teisę daryti spaudimą Seimui ir jo vadovui, taip įsiveldama į dirbtinai sukeltą ir iki šiol eskaluojamą skandalą. Valdžiažmogių pasikeitimas savaime nėra tragedija, tačiau Lietuvos žmonės turi teisę žinoti, kas, kaip ir kodėl tai daro.